Gal ir graudžiai pradedu, tačiau vis dar negaliu visiškai nurimti, kai dešimties metų darbas nuėjo vėjais. Daugiau nei dešimties, nes dar LRT ruošiau televizijos laidas apie kaimą - „Pyragų nebus be noragų“, kai buvo ruošiamasi keisti LR Konstitucijos 47 straipsnį. Tai buvo 2003 metai. Gan laisvai, bemaž be jokios cenzūros kurdamas publicistines laidas, TV eteryje aš galėjau užaštrinti pasirinktą temą ir leisti sau bei pašnekovams gan atvirai kalbėti apie grėsmingą situaciją...
Tuomet kalbinau ir visus keturis Seimo narius, kurie nebalsavo už tai, kad Lietuvos žemę, miškus ir vidaus vandenis nuosavybės teise galėtų įsigyti tik užsienio šalių subjektai. Tas pavardes minėsiu kol gyvas: a. a. Julius Veselka, Mykolas Pronckus, Vytautas Šustauskas, Egidijus Klumbys. Visai nesvarbu, kaip dabar kas vertina šiuos vyrus, tačiau anuo laiku jie, būdami Seimo nariais, pasielgė iš ties garbingai. Jeigu imtume nuošimtį nuo visų Seimo narių, tai drąsių žmonių būtų vos 3 proc.
Po mūsiško birželio 29 d. Referendumo randame Lietuvoje gerą dešimtadalį garbingų piliečių, kurie nežmoniškos informacinės blokados sąlygomis, melo ir bauginimo lavinoje išdrįso pasakyti savo nuomonę – negalima parceliuoti ir taip mažos šalies teritorijos, negalima gniuždyti elementarios Tautos laisvės spręsti svarbiausius valstybės gyvavimo klausimus. Negalima!..
  Taip turėjo būti, o dabar, deja, ką tik mūsų valdžia nuspręs, ignoruodama tautiečių lūkesčius ir valią, viskas bus teisėta - „vsio zakonno“. Visa diktatoriškos valdžios mašina stebėtinai puikiai sudorojo pažangią žmonių iniciatyvą, nepaisydama jokių padorumo ar teisingumo principų. Ir niekam iš pasaulio valstybių veikėjų neparūpo mūsų sielojimasis. O gal tik mes nežinome, nes informacinė blokada tęsiasi ir toliau...
Tiesą sakant, Referendumo iniciatyvinė grupė net nesikreipė į kitų šalių žmones, kad pagelbėtų mums šioje bėdoje. Turbūt čia pasireiškė patirties ir ryšių stoka. Betgi, rodos, kartu su mumis buvo šitiek žinomų „veikėjų“ , buvusių ir esamų parlamentarų ar netgi kandidatų į Prezidentus, kurie tiesiog privalėjo nunešti žinią už mūsų krašto ribų, kad elementarios žmogaus teisės ir laisvės Lietuvoje trypiamos baisiame purve. Deja!..
   Tai viena iš priežasčių, kodėl buvo sumindytas, sutryptas, paniekintas pirmasis tikras Tautos Referendumas. Kodėl toks? O gi todėl, kad iki šiol niekad nebuvo surinkta pagal dabar veikiantį Referendumo įstatymą daugiau nei 300000 piliečių parašų. Visi Z.Vaigausko išvedžiojimai, kad Lietuvoje vyko toks žmonių valios išreiškimas, yra labai didelė netiesa, švelniai tariant. Ginčytis su niekuo nesiruošiu nė vienu klausimu. Tai, ką aš kalbu dabar - akivaizdi tiesa ir patirties išraiška. O kad radosi ir tokių žmonių, atsisakančių savo parašo, taip, tai iš tikrųjų buvo. Tačiau buvo gerokai didesnė dalis tokių žmonių, kurie norėjo pasirašyti, bet mes prie jų (ne vien tik dėl laiko stokos) tiesiog neturėjome jėgų prieiti.
Na, o žiniasklaidoje išpūsta istorija su taip vadinamais „išbrokuotais parašais“, tai šlykštus VRK elgesys su piliečio teise. Ir jei šeimos narys ar netgi parašų rinkikas užpildė lape visus asmens duomenis, o žmogus pats pasirašė, jokiu būdu negalima teigti, kad tai yra klaida. Lygiai tiek pat niekšiška nepripažinti parašo, kai nebuvo pasirašymo datos. Juk parašų rinkimo lapai keliavo po visą Lietuvą griežtai apibrėžtam laike. Ir pasirašymo data galėjo kelti problemų tik tuo atveju, jeigu pilietis tame tarpe sulaukė pilnametystės.
Juokinga ir labai pikta, kad VRK nuolat reikalavo tikslaus pasirašiusiojo adreso. Galybė žmonių dabar keliauja ir niekada nežinia, kur jie apsistos. O ir kodėl privaloma nurodyti tikslų adresą, jei niekas iš valdžios ponų nesuka sau galvos, ar iš viso lietuvis turi ir turės kur gyventi? O prieš pat Referendumą, vėlgi, buvo visai nesvarbu, ar pilietis gavo kvietimą balsuoti, ar ne. Taigi, dar viena Referendumo sužlugdymo priežastis – taikomos skirtingos normos žmonių ir valdžios teisingumui.
   Didelę klaidą padariau ir aš, kaip visos šios idėjos pradininkas. Kai formavau Referendumo iniciatyvinę grupę, deja, teko nusižengti visuomeninės struktūros kūrimo principui ir pasikliauti vien tik entuziazmu. Mat spaudė terminai. O blogiausia, kad mes nepatvirtinome vidaus tvarkos taisyklių. Tikrai nemaniau, kad šviesi idėja surengti Referendumą gali būti naudojama piktam. Tad vos tik pradėjus rinkti gyventojų parašus, ėmė byrėti Referendumo iniciatyvinės grupės vientisumas. Nuo pirmojo Referendumo šūkio „Ar parduosime Tėvynę!?“ iš karto buvo primesta - „Grąžinkime valstybę sau!“.
Vėliau prasidėjo gan spontaniškas, su niekuo neaptartų plakatų, skrajučių spausdinimas. Toliau tęsėsi savavališki pasisakymai, netikusios gatvinės akcijos. Procesas iš karto tapo nekontroliuojamas. Skylinėjo Referendumo grupė nesuvokiamais principais, tačiau aš kantriai viską kenčiau ir slėpiau kiek tai įmanoma. Bandymai viską sunorminti ir išgryninti tapo beviltiški. Tada su Rita Jusiene sutarėme rizikuoti be atodairos, eiti va bank. Regis, viskas klojosi pakenčiamai, nes visiems buvo aiškus vienintelis tikslas – surinkti kuo daugiau piliečių parašų. Ir kai įvyko tas stebuklas – surinkome virš 300 tūkstančių parašų, visi trumpam aiktelėjo, o tada prasidėjo tikra jovalynė!..
   Tiesiog nėra žodžių nusakyti visiems VRK veiksmams ir blaškymams, siekiant iš karto užgniaužti pilietinę iniciatyvą. Čia turėtų būti atskira byla, tik nežinia, ar mes galėsime ją kelti, nors toks būdas yra.
 O kas baisiausia, 300 tūkstančių parašų surinkimo stebuklą apspito tranai. Kadangi artėjo Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai, daug pinigų ir garbės ištroškusių vadinamųjų „bendražygių“, pasinėrė į bjaurius politinius žaidimus. Tokiems veikėjams Pranciškus Šliužas iš kart tapo kliuviniu, nes jo nedomino niekas, kas tiesiogiai nėra siejama su mūsų inicijuotu Referendumu „Tautos valia“.. Kaip gerais metais sudygsta šungrybiai, taip kasdien radosi vis nauji „koordinatoriai“, lyderiai, teoretikai, gynėjai. Tad ilgainiui Referendumas tapo keiksmažodžiu ne tik valdžios veikėjų burnose, bet ir supratingesnių žmonių galvose. Juk iš ties bjauru, kai pamatai, kad tavo paremta kilni idėja tampa apsišaukėlių kasdieniu įrankiu, tesiekiant sau asmeninės naudos. Ir tai dar viena vinis, laidojant Referendumą...